Tamsiausiame tunelio gale atsirado šviesa

Po penkių metų

Ėjau ilgu koridoriumi ir maniau, kad niekada jis nesibaigs. Iš įpročio ranka perbraukiau per pirštą, ant kurio blizgėjo mažytis žiedelis. Kulniukų kaukšėjimas atsimušdavo į rudas sienas, o balta ilga suknelė vilkosi žeme. Daugybe žmonių praeidavo pro mane, stengdamiesi neužkliudyti. Pamačiusi dideles stiklines duris, širdis pradėjo vos greičiau plakti, rankos iš susijaudinimo virpėti. Sustojusi kelis sykius giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Išėjau į laukinę terasą, joje buvo šimtai žmonių ir kiekvienas apdovanodavo šypsena. Nepažinojau jų, bet jie atėjo čia dėl manes. Priėjau prie aukštaūgio vaikino, jis pamates mane nusišypsojo ir uždėjo ranką ant liemens. Štai ir atėjo mano lauktoji diena.

- Visi čia susirinkom pasveikinti mano dukrą Karena, baigusi teises studijas,- kalbą pradėjo mama, nusišypsojau jai.- Taip pat norėčiau pasakyti, kad šis mažas draugų susibūrimas,- pavarčiau akis.- Yra Karenos ir Danieliaus šventė,- ji nutilo ir nusišypsojo man, iškėliau į viršų kairę ranką. Ant bevardžio piršto buvo sidabrinis sužadėtuvių žiedas. Pasigirdo garsūs plojimai ir sveikinimai. Akimis susiradau juodaplaukę moterį, kuri išsišiepusi plojo. Aplink ją bėgiojo ketverių metų mergyte. Ji žiūrėjo į mane ir džaugėsi, nes ji žinojo, kad mano širdyje tvyrauja ramybe. Atsisukau į Danielių, žvelgiau į jo mėlynas akis ir regėjau tą rudakį kuris išmokė mane mylėti. Danielius pasilenkė prie mano lūpų, sutikau jį, bet bučiuodama laukiau to šmikiaus. Laukiau kol vėl būsiu jo Princese ir kol jis vėl užžiebs tą šviesą, kurios nei vienas vaikinas nesugebėjo užžiebti.

Tamsiausiame tunelio gale atsirado šviesa

Įnirtingai laikiau užspaudus durų skambutį. Skaudėjo man ten giliai kažką, o skausmo numalšinti nėjo. Jaučiau kaip viskas slysta iš po kojų, norėjau kuo greičiau dingti iš čia. Bet pirmiausia turėjau pamatyti jį. Paskutini karta pažvelgti į tas rudas akis ir atsiprašyti. Atsiprašyti jo už An…tą mergaitę.

- Kas darosi?- atplėšė duris, pamatęs mane iš nuostabos žioptelėjo.- Kas nutiko Princese?- žvelgiau į jo veidą ir ieškojau tos paniekos, tos neapykantos kurią jis jautė man. Nič nieko neradau. Stengiausi prisiminti bent akimirką kurioje jis nekentė manes. Jis buvo puikus aktorius.

- Aš…-žioptelėjau.- Gali nustot vaidinti.- piktdžiugiška šypsena papuošė mano veidą. Patraukusi jį, įėjau į vidų.

- Karena…kas yra? Po velnių, apie ką tu čia kalbi?- jis atrodė susinervinęs.

- Pirmas dalykas, mano vardas ne Karena, o Katrina,- atsisukau į jį ir su malonumu stebėjau kaip keičiasi jo veido mina.- Antras dalykas, aš ta per kurią nusižudė tavo brangioji pusseserė,- ciniška šypsena nedingo iš mano veido. Troškau, kad ir jam skaudėtu taip, kaip skauda man.

- Nedrįsk apie ją kalbėti,- priėjęs skaudžiai pagriebė už rankos. Jo akys degė iš neapykantos ir aš prisiminiau kada jį tokia mačiau. Pačia pirma diena mokykloje ir jis jau žinojo kas aš tokia.

- Čia laisva šalis. Ką noriu tą kalbu, ką noriu tą ir darau,- ištraukiau ranką iš jo gniaužtų.

- Ne…tu netokia…tu ne mano Karena. Tu ne ta kurią aš myliu,- jis ėjo atbulas ir pyktis pakeitė skausmą.

- Baik apsimesti, kad aš tau rūpiu. Tu norėjai, kad man skaudėtu. Man skauda!!!- kaip beprotė šaukiau.

- Tau skauda? Tau niekada taip neskaudės kaip skaudėjo Anai!- jį vėl užvaldė pyktis, šalimais stovėjusią stiklinę su jėga metė į sieną. - Tu ir tavo draugės sugadinot jai gyvenimą. Ji per jus nusižudė. Tu dėl to kalta,- nežinojau kas man pasidarė. Aš nenorėjau jo išprovokuoti.

- Žinau, kad aš dėl to kalta, bet aš gailiuosi. Kiekviena naktį užsimerkus regiu jos veidą,- pradėjau verkti, galvojau, kad jis kaip ir visada prieis ir švelniai apkabins. Bet Taileris tik pasijuokė.

- Gailiesi? Nejuokink, tokios kaip tu ir tavo draugės neturi širdies. Jūs beširdės, jūs nemokat nei džiaugtis nei mylėti…

- Baik!!- užsidengiau rankomis ausis.

- O ne, aš dar nebaigiau Mažute,- jis patraukė mano rankas ir stipriai jas suėmė. Iš skausmo cyptelėjau, bet Taileris nesiliovė. Jis toliau kalbėjo.- Nori žinoti ką ji man parašė tame laiške apie kurį kalbėjo Anomalija?- smarkiai papurčiau galvą. Muisčiausi kaip įmanydama, kad tik nematyčiau jo veido. - Tame laiške ji kaltino save. Ana nekentė saves, nes ji galvojo, kad kažkas blogai su ja. Bet ji buvo nuostabi. Ji net teisino tave, kad tu viduje esi gera ir nieko nuskriaust negalėtum. Bet ji klydo. Tu esi pati žiauriausia iš jų, nes tu apsimetinėjai prieš Aną. Tu buvai dviveide ir visada tokia liksi,- palinkęs prie manes sušnibždėjo paskutinius žodžius.

- Aš tik norėjau atsiprašyti, aš pasikeičiau- kūkčiodama išlemenavau žodžius.

- Žiūrėk, aš tau parodysiu kokia ji laiminga buvo prieš sutikdama jus, - jis tempė mane per svetainę į savo kambarį.

- Ne!!!-  visa gerkle klykiau, nenorėjau jos matyti. Nenorėjau matyti jos laimingos ir patenkintos. Jis ištraukė iš komodinio stalčiaus rėmelį ir jį pastatė ant stalelio. Purčiau galvą į šonus, kad tik nematyčiau jos.

- Žiūrėk!- jis surėkė man į ausį. Kojos savaime pradėjo linkti, jei jis nebūtų manes laikęs, būčiau suklupusi.

- Nereikia, labai prašau,- verkdama maldavau jo, kad patrauktu tą nuotrauką, kad nebekankintu daugiau.

- Tu esi nieko verta,- sušnypštė žodžius ir paleido. Suklupau šalia lovos, pasigirdo garsus durų trinktelėjimas ir tyla. Po keleto sekundžių pasigirdo skubūs žingsniai.

- Tau viskas gerai? Jūs susipykot?- Džo pritūpė prie manes ir bandė pakelti.

- Neliesk manes!- sušukau, atsistojus išbėgau iš buto.

Sėdėdama taksi, surinkau Elzės numerį.

- Kraukis daiktus, skrendam į New York’a. Už valandos būk pasiruošus,- neleidusi nieko pasakyti, padėjau ragelį. Ašaros vis dar tekėjo skruostais. Taksi sustojo prie anksčiau jaukiausio namo, kurioje gyveno tobula šeima. Bet dabar šis namas atrodė šaltas, o jame gyvenantys žmonės apgavikai. Įėjusi į namą, užbėgau laiptais į viršų. Išsitraukusi lagaminą, kroviausi visus savo daiktus. Namas skendėjo tyloje, tik kartais garsus kūkčiojimas perskrosdavo tylą. Baigusi krautis daiktus, užtraukiau lagaminą ir išėjau net nepažvelgdama į šį kambarį. Sustojus tarpdurį, žvelgiau į mažą žmogutį, kuris visa laiką bandė mane perspėti.

- Kodėl man nepasakei?- paklausiau, ji atrodė liūdna ir sumišusi.

- Aš bandžiau,- kaltai nuleido galvą, papurčiusi galvą, išlėkiau. Važiuodama taksi į viešbutį, galvą buvau parėmusi į stiklą. Aš norėjau truputėlio laimės, bet Taileris teisus. Aš nenusipelniau, turiu visa gyvenimą prisiminti ką padariau ir griaužti save dėl to. Kilau viešbučio liftu į 10-tą aukštą, liftui sustojus medinėmis kojomis patraukiau kambario link.

- Kas nutiko?- pamačiusi mane, Elizabeta tuoj jau pat padėjo ragelį.

- Nieko,- gūžtelėjau pečiais.

- Po velnių Karena, pasakyk kas čia daros, nes aš nieko nebesuprantu,- iš nuostabos išsprogdinau akis, niekada nesu mačius Elizabetos supykusios. Ji buvo susidėjus rankas ant klubų ir piktai žvelgė į mane.

- Aš tiesiog noriu namo,- sušnibždėjau ir įsispoksojau į savo vyšninius Conversus.

- Tavo namai čia,- jos balso tonas iškart nurimo.

- Klysti, prašau skrendam atgal į Londoną,- ašaros pradėjo ristis skruostais.

- Skrisim rytoj, bilietų šiandienai nėra,- tarstelėjo.

- ‘Keleiviai skrendantys į Londoną, prašome prieiti prie vartų’- per garsiakalbi pasigirdo moters balsas. Pakėlusi galvą nuo Elizabetos peties, keletą kartų sumirksėjau.

- Eime,- paraginau seserį, atsistojus užsivilkau švarkelį ir užsidėjau tamsius akinius. Pasiėmusios daiktus, ėjome link vartų. Jaučiausi tarsi būčiau tuščia. Tarsi visus jausmus, vakar būčiau išverkusi. Nieko nejaučiau, nei skausmo, nei liūdesio, nei laimės. Vienintelis dalykas kurio norėjau, tik grįžti į savo namus, kristi į lovą ir užmigti.

- Princese,- pažįstamos rankos sugrėbė už alkūnes ir švelniai atsuko į save.

- Taileri?- žiūrėjau į jį ir netikėjau, kad tai jis. Tas pats mano Taileris. Jis nusivedė mane į šalį ir uždėjo rankas ant manųjų.

- Princese, maldauju neišvažiuok,- suglaudė mūsų kaktas, stovėjau tarsi suakmenėjus.- Atleisk už vakar, prisiekiu niekada nenorėjau taves šitaip nuskriausti. Aš žinau tu pasikeitei tu nebeesi Katrina. Dabar tu esi Karena, biški pakvaišus, bet kitokia,- meiliai bučiavo man į lūpas.

- Tu buvai teisus aš esu nieko verta. Man nelemta būti laimingai, aš turiu visa gyvenimą jausti kaltę už ją,- vieniša ašara nusirito skruostu.

- Princese…

- Aš ne Princese,- pertraukiau jį.- Princeses gyvena tobula gyvenimą, jos niekada nemeluoja ir nieko neskaudina. Deja aš tokia nesu.

- Tu esi mano Princese. Princese kurią be proto myliu, nesvarbu su trūkumais ar be jų- jis suėmė mano veidą ir stipriai pabučiavo. Bučiuodama jį verkiau, nes žinojau, kad tai paskutinis kartas kai jį matau. Aš turiu save nubausti ir jei Taileris yra to kaina, aš privalau jį paaukoti.

- Žinai, gyvenimas mano buvo lyg tamsus tunelis. Keliaudavau juo ir niekada nematydavau šviesos, vien aklina tamsa. Sutikus tave, pagaliau išvydau šviesą, bet ji užgeso. Dabar tu turi mane paleisti, taip kaip aš paleidau tave. Gal kada nors ateityje tu ir vėl sugebėsi ją užžiebti, bet kol kas, leisk man išeit iš tavo gyvenimo tyliai, taip tyliai kaip ir atėjau,- atsitraukiau nuo jo, nepažvelgusi į jį, nuėjau prie sesers. Viduje kažkas tarsi įsmeigė peilį į širdį, bet aš žinojau man nelemta būti laimingai.

****

Na štai jau ir pabaiga. Verkiau rašydama šį skyriu, tikiuosi ir jums perleidau šiek tiek savo emocijų. Labai norėčiau padėkoti tiems kurie skaitė, spaudė ‘Patinka’ ir komentavo. Be jūsų skatinimų nebūčiau baigusi šios istorijos. Tai dar karteli visiem nuoširdžiai dėkoju. Norėčiau tik paklaust, ar tikėjotes tokios pabaigos? Gal aš jums padariau didelį OMG? Būtu įdomiai sužinoti. Tai tiek dabar rimtai kimbsiu į savo naująją istorija ‘Žvaigždė kuri sublizgėjo delne’ Tikiuosi ji jum patiks taip kaip ir patiko šioji. ;)))

P.S. ryt bus Epilogas ;)

Papasakosiu tau istorija…

Paskutinias tris dienas praleidau Elizabetos viešbučio kambaryje, susirangiusi lovoje. Jaučiausi blogai, labai blogai, šlykštėjausi savimi. Ne dėl to, kad sumušiau Paulę, o dėl to, kad tiesa išaiškėjo. Norėjau užmigti ir niekada neatsibusti. Bijojau šios akimirkos, kai visi sužinos apie mano praeitį ir ims klausinėti. Bet baisiausia, kad Taileris sužinojo ir jis nieko neklausė. Tą vakarą jis mane nuvežė pas Elizabeta ir nuvažiavo.

- Mažyte,- sesuo priėjusi prie lovos, atsisėdo ant krašto ir švelniai uždėjo ranką ant manosios.- Viskas bus gerai.

- Norėčiau, kad viskas būtų gerai, bet taip nebebus,- įsikandau į piršto galiuką. Ji nežino kas nutiko tą vakarą. Elizabeta galvoja, kad aš susipykau su Taileriu.

- Ar Taileris tave nuskriaudė?

- Ne.

- Įskaudino?

- Ne.

- Tai kas nutiko? Tu tokia laiminga prieš kelias dienas buvai, bet dabar aš taves neatpažįstu. Be priežasties Karena Buler niekada neliūdėtu. Nagi kelkis ir eime su manim pas gydytoją,- papurtė už rankos ir nutraukė antklodę.

- Tau kažkas negerai?- pakėliau galvą nuo pagalvės.

- Ne, tai tik eilinis patikrinimas,- sunkiai atsidusau ir atsikėliau iš lovos. Viduje kažką sunkiai maudė. Pasiėmiau šalimais gulinčius džinsus ir džemperį. Nežinojau iš kur jie čia atsirado, bet man ir nerūpėjo. Nuėjusi į vonią, pažvelgiau į veidrodį. Akys užtinusios, paakiai pajuodę, apatinė lūpa praskelta, plaukai susivėlę. Išvaizda apibūdino būseną, kurią jaučiau viduje. Palindau po vėsia dušo srove. Vanduo atpalaidavo kūną. Mėgavausi vandens teikiamais malonumais, kol į  duris nepasigirdo stiprus beldimas.

- Ar mirei?- girdėjau Elzę šaukiant. Užsukusi vandenį, išlipau iš dušo. Nusišluosčius kūną, apsimoviau drabužius. Išėjus iš vonios, pasičiupau didelius nuo saulės akinius.

- Galim jau eiti.

- Štai čia vaikučio galvute,- vidutinio amžiaus moteris kažkokiu daiktu vedžiojo per Elzės pilvą.- O čia širdute, ji sveikai ir ritmingai plaka. Viskas yra taip kaip ir turi būti.- Elizabeta stipriai spaudė mano ranką, kartais ašaros pasirodydavo jos akyse. Atrodė neįtikėtina pamatyti kaip šis mažas kūdikėlis juda. Norėjau kuo greičiau jį palaikyti savo rankose.- Jeigu savijauta pablogės, kreipkitės nedelsiant,- išjungė tą daiktą. Elizabetos akyse vis dar spindėjo ašarų kristaliukai. Išėjusios iš ligoninės patraukėm viešbučio link.

Eidamos šnekučiavomės apie vaikelį, kas tai galėtu būti, mergaite ar berniukas. Koki vardą duosim, kokius rūbelius pirksim.

- Karena,- išgirdau savo vardą, atsisukau, prie viešbučio įėjimo į sieną buvo atsirėmusi Anomalija.

- Ko nori?- priėjusi prie jos paklausiau.

- Pasikalbėti,- rimtai tarė.

- Su tavim tikrai neturiu apie ką kalbėti,- pašaipiai nusijuokiau ir paėmusi Elzei už rankos norėjau įeiti į vidų. Anomalija užstojo kelią.

- Prašau, tai labai svarbu,- ilgai žvelgiau jai į akis, norėdama rasti kokių įrodymų, kad ji tik šaiposi iš manes. Bet jos akys pranašavo, kad tai rimta.

- Elzė, palauk manes kambarį,- kreipiausi į seserį, ji supratingai linktelėjo ir nuėjo į vidų.

- Kalbėk,- susidėjau rankas ant krūtinės.

- Einam kur ramiau,- pasiūlė ji, gūžtelėjau pečiais ir patraukiau į viešbutyje esančią kavinę.

- Gal jau dabar gali pradėt,- gurkštelėjau žalios arbatos. Ji linktelėjo ir įsižiūrėjo pro langą. Pasekiau jos žvilgsnį, nemačiau nieko kas mane galėtu sudominti. Anomalija ilgai žvelgė pro langą, norėjau jau ją į šuns dienas išdėt, kad mane čia atsitempė.

- Nežinau net nuo ko pradėt,- rimtai atsiduso.

- Nuo pradžios,- tarstelėjau, nemaniau, kad ji turi man kažką rimto pasakyti.

- Gerai,- dar kartą giliai atsiduso.- Prižadėk, kad nepertraukinėsi ir išklausysi iki galo,- linktelėjau.- Papasakosiu tau istorija apie vieną mergaitę. Apie mergaitę iš kurios buvo šaipomasi,- ji nutilo ir pasižiūrėjo į mane. Širdis pradėjo greičiau plakti, kvėpavimas patankėjo. Norėjau jau prasižioti, bet ji tik mostelėjo ranka, kad nieko nesakyčiau.- Ji buvo vardu Ana. Ana Corton. Ji buvo draugiška, ir labai geros širdies mergaite. Kai jai buvo keturiolika metų, jos tėvai persikraustė į Londoną. Mat jos tėvas buvo garsus verslininkas. Ji pradėjo lankyti mokyklą, nežinau ar ji nemokėjo už save pakovoti, o gal ji buvo nedrąsi. Bet iš jos pradėjo šaipytis. Šaipėsi visa mokykla, o ypač trys merginos Katrina, Andrėja ir Klara. Jos labiausiai tyčiojosi, iš Anos, bet jos ne tik tai darė, jos žemino ją. Būdamos vos keturiolikos, turėjo valdžią savo rankose. Galėjo bet ką pastatyt į vietą, jei kas nors pasimaišydavo jų kelį. Iš jų trijų baisiausia buvo Andrėja, jai nerūpėjo niekas išskyrus ją pačią. Karta ji pasiūlė dar labiau pažeminti Aną. Katrina apsimetė, kad susipyko su Andrėja ir Klara. O Ana iškart pasiūlė jai savo draugyste, nes ji buvo gera. Jai nerūpėjo, kad Katrina irgi iš jos šaipėsi. Ji apsimetė su Ana draugėmis, kad dar labiau iš jos pasijuoktu. Viena vakarą Katrina pasikvietė Aną į vakarėlį. Pasiteisindama, kad ji turi išsiaiškinti kartą ir visiem laikam su jom. Klara paprašė savo draugo, kad biški pažaistu su Ana. Biški flirtavimo ir ji iškart susileido. Ji buvo dar tik vaikas, jai nerūpėjo nei vakarėliai, nei vaikinai. Bet ji tikėjo amžina meile, pirma ir paskutine. Ta pati vakarą Klaros draugas neapskaičiavęs savo jėgų, išprievartavo ir sumušė ją. Ji ilgai slėpė tai nuo tėvu, bet kai kalbos ėmė sklisti, kad ji suviliojo ir permiegojo su Klaros draugu, ji nebeištvėrė. Viena lietinga naktį, ji atėmė sau gyvybę.- Anomalija nustojo kalbėjusi, visa laiką nuleidusi galvą klausiausi apie Aną Corton. Staiga atsistojau ruošiausi išeiti, šios sienos mane dusino.

- Katrina,- sugriebė ji man už rankos. Sudrebėjau išgirdus šį vardą. Tris metus niekas į mane nesikreipė juo.

- Aš ne Katrina,- sušnibždėjau.

- Aš dar nebaigiau pasakoti,- ištraukusi ranką iš jos gniaužtų išbėgau laukan. Ėjau sparčiu žingsniu į nebūti. Norėjau pasislėpti nuo šių žmonių. Prisiminimai lyg karuselė sukosi galvoje. Anos veidas…jos ašaros…Andrėjos ir Klaros juokas…Anos akys, kai sutikau būti draugėmis. Ašaros temdė akis, ėjau atsitrenkdama į praeivius. Mačiau kaip jie mane nužiūrinėja tarsi žinotu, kad aš kalta dėl jos mirties.  Priėjusi atokia vieta, sukniubau ant suoliuko. Užsidengiau veidą rankomis ir pravirkau. Iš kažkur atsiradusi žmogysta, apkabino per pečius. Ji laukė kol nustosiu verkti ir kol galės pabaigti pasakojimą.

- Nori išgirsti toliau?- suėmusi už pečių paklausė. Linktelėjau norėjau sužinoti iš kur ji viska žino, iš kur Paulė sužinojo.- Aš tau nepasakiau, kad ji turėjo nuostabų pusbrolį, kuris atstodavo jai brolį ir draugą. Ana siuntė jam laiškus pasakodama apie savo gyvenimą. Ji taip pat pasakojo apie tave ir tavo drauges, kad iš jos šaipomasi. Prieš nusižudydama, ji parašė jam paskutinį laišką. Niekas nežino kas jame buvo parašyta, tik jis. O tas jis buvo Taileris,- skausmingas kūkčiojimas prasiveržė iš burnos. Dešine ranka užsidengiau burną, kad nepradėčiau klykti.

- Meluoji, tu su Paulė mane tik erzinate. Jūs norit, kad man skaudėtu,- smarkiai purčiau galvą, nenorėjau, kad tai būtų tiesa.

- Kaip sakiau, Taileris buvo Anos pusbrolis ir jis prisiekė, kad jums trims atkeršys,- negirdėdama mano žodžių, tęsė pasakojimą ji.- O kai tu pasirodei, jiems buvo dar lengviau. Taileriui ir Paulei nebuvo sunku išsiaiškinti, kad tai tu esi ta Katrina.

- Kuo Paule čia dėta?- paklausiau rūpimo klausimo.

- Ji pažinojo Aną nuo vaikystės, taip pat ir Tailerį. Visa ta pasakėle, kad Kelas permiegojo su jos tariama geriausia drauge, buvo tik pretekstas jai su tavim susidraugaut.- atsisukus pusė lūpų šyptelėjo.

- Kodėl tu man tai pasakoji? Mes neesam draugės, kad tu man pasakotum viską,- ironiškai tariau.

- Atvirai pasakius nežinau. Man tiesiog gaila taves, tu myli Taileri, o jis nori tik tave nuskriausti,- kelios ašaros nusirito skruostais.

- Ačiū už atvirumą,- atsistojus tariau.- Bet aš turiu eiti,- suėmiau save į rankas, daugiau jokių ašarų.

P.S tai prieš paskutinis skyrius :)

‘Tiesa ar drąsa?’

- Aš mieliau būčiau diena praleidus su tavimi lovoje,- laikydama už sijono krašto, ėjau smėliuota pakrante. Jau ėjo vakarop, kai mes susiruošėm prie jūros. Šiltas vėjas pleveno mano ilgą sijoną, o per pilką ilgom rankovėm megztinį, prasiskverbė vėjas. Taip priverdamas odą pašiurpti. Nenorėjau čia eiti, su mielu noru būčiau likusi Tailerio bute.

- Iškrypėle,- sukikeno ir spustelėjo ranką, kuri mielai šildėsi jo delne. Vien nuo minties, kad čia bus Paulė griežiau dantimis.- Bent jau apsimesk, kad tau linksma,- sumurmėjo Taileris. Netoliese matėsi nedidelis laužas, o aplink jį sėdėjo keli žmonės. Mergina ilgais plaukais pamačius mus. pamojo. Nutaisiau kuo linksmesni veidą, ruošiausi spektakliui.

- Karena,- savo laužyta anglų kalba, sucypė Liusė. Priėjusi prie jos, apdovanojau šiltu apkabinimu. Ji vienintelė iš šių merginų atrodo nuoširdi. Nužiūrėjau visus žmonės, dauguma iš jų buvo lengvai apgirtę. Džo su Marku traukė dainas, Kamila ir Lukas mėgavosi vienas kito liežuviais, Paulė su Anomalija kažką įtemptai šnabždėjosi. Pasisveikinę su visais, prisėdom ant vėsaus smėlio. Patogiai įsitaisius Tailerio glėby, parodžiau tai Peroksidiniai Karvei, kad net nemėgintu pažvelgti į Tailerio puse.

- Jau visi susirinkom, tai galim pažaisti ‘Tiesa ar drąsa’,- baigusi rimtą pokalbį su Anomalija, prabilo Paulė. Automatiškai susiraukiau, niekada nemėgau tokių žaidimų.- Karena žaisi? O gal turi kokių paslapčių?- pastebėjusi mano nepritarentį žvilgsnį įgėle ji.

- Aš…paslapčių? Baik juokus saulele, aišku, kad žaisiu,- prunkštelėjus nusijuokiau. Gavus visų sutikimus, Paulė pati pirmoji įsuko alaus butelį. Butelys ilgai sukosi, kol galiausiai sustojo ties Liuse.

- Tiesa ar drąsa?

- Tiesa.

- Kada paskutini karta praleidai naktį su vaikinu?

- Vakar,- pasigirdo garsus visų juokas ir visokiausios replikos kaip ‘Kokia tu ištvirkusi Liuse’ ir t.t. Butelys vis sukosi ir sukosi sustodamas ties kitais, bet niekada ties manimi. Dauguma rinkosi ‘tiesą’ nors ir abejoti nereikėjo. Klausimai nebuvo labai žiaurūs, bet smagu buvo pasijuokti. Pajutusi nestiprų niuktelėjimą į šoną, atsisukau į Tailerį.

- Ei brangute ‘tiesa ar drąsa’?- nesupratusi, kad tai į mane kreipiamasi, pažvelgiau į tą vietą kur turėjo būti butelys. Butelys buvo atsisukęs į mane.- Nu tai tiesa ar netiesa?- vos apversdamas liežuvį nesąmones kalbėjo Džo.

- Gal…drąsa,- gūžtelėjus pečiais atsainiai tariau.

- Tai sakai drąsa, drąsa tai drąsa,- dainingai tarė.- Tu pavergei iš manes best frienda tai dabar tu atsiimsi už tai,- grasinamai tarė ir pridėjęs pirštą prie lūpų, apsimesdamas, kad galvoja. Toks jis man labiau patinka. nei tikrasis pasipūtėlis Džo. Norėjau juoktis, juoktis nuoširdžiai tik, kad nebuvo tam tinkama vieta.- Va sugalvojau,- sušuko ir iškėlė tą patį pirštą į viršų.- Turėsi…tu turėsi…Karena turėsi…

- Jėzau gal pagaliau pabaigsi,- nutraukusi jo visa tą ‘turėsi’ dalyką, pavarčiau akis.

- Tu turėsi išsimaudyti jūroje…nuoga,- atsisukęs kaip Diegas iš ledynmečio kuris bandė pralinksminti vaikelį pasižiūrėjo.

- Laisvai,- prunkštelėjau ir ruošiausi atkabint Tailerio rankas kurios buvo stipriai apkabinusios mane.

- Norėtum, nuoga ji tikrai nesimaudys,- Taileris užprotestavo mano užduotį ir dar stipriau prispaudė prie saves.

- Nepavydėk brolau, čia tik žaidimas,- linguodamas tai į viena tai į kita pusė sugargaliavo Markas.

- Pasakiau, kad ne,- griežtai tarė jis. Prikandusi lūpą klausiausi kaip mano vaikinas pavydi manes. Didžiuodama savo vaikinu, mečiau žvilgsnį į Anomalija. Ji sau ramiai sėdėjo ir klausėsi viso šio barnio.

- Gerai chebra, nesipykim, gyvenkim taikiai. - pertraukė Džo.- Taileris neleidžia, tai tada tegul ji išsimaudo su apatiniu trikotažu,- užsivertė degtinės butelį jis. Šiaip ne taip atkabinau Tailerio rankas.

- Tai tik žaidimas,- maudamasi megztinį sušnibždėjau jam į ausį.

- Bet tu sušalsi.

- Tu sušildysi,- kikendama tariau ir nubėgau jūros link. Nejaučiau jokios gėdos būdama pusnuogė, nes žinojau, kad mano kūno linijos tobulos. Ledinis vanduo siekė mano kelius. Sudrebėjusi ėjau toliau, kai vanduo jau viršijo mano liemenį, apatinė lūpa pradėjo nevalingai virpėti. Oda pašiurpo, o ausyse pradėjo spiegti. Suskaičiavusi iki trijų, panirau visu kūnu. Šaltas vanduo sukaustė kiekviena kūno dalelę. Cypdama išnirau į paviršių, girdėjau kaip krante esantys draugai šūkauja, o aplinkiniai žiūri kaip į pamišėlę. Išlipusi į krantą, drebančiom kojom nuėjau prie kitų.

- Tu tikra beprote,- tarstelėjo Kamila, iškišusi liežuvį, pasičiupau drabužius ir juos apsimoviau. Prisiglaudusi prie Tailerio pasislinkau arčiau ugnies ir laikiau rankas virš jos. Apatine lūpa vis dar drebėjo ir karkartėmis per kūną pereidavo drebulys.

- Dabar mano eilė,- pasičiupus butelį tariau. Stipriai įsukau, stebėjau kaip jis sukasi ir masčiau kokį klausimą ar užduotį liepsiu padaryti. Butelis vis lėčiau ir lėčiau  sukosi, kol galiausiai visai sustojo. Pakėlusi akis susidūriau su žalių akių savininke.

- Tiesa ar drąsa?

- Gal tiesa…maudytis tikrai nenoriu, o žinant tave su ‘drąsa’ lengvai neišsisukčiau.

- Ačiū už komplimentą,- ciniškai nusišypsojau. Ji kalbėjo su manim maloniai, bet jos akys išdavė kokia neapykanta jose kaupiasi.- Kažkada minėjai, kad tavo tėčio verslas bankrutuoja. Kai kalbėjau su Lile, ji sakė, kad viskas gerai. Tai iškur Patrikas gavo pinigų? Ar tiesa, kad tavo tėvams pasiūlė pinigų manais, kad Lilė ir Patrikas pasielgtų labai šlykščiai ir įskaudintu kitus žmonės?

- Apie ką tu čia?- Paulė apsimestinai nusijuokė. Mačiau jos akyse, kad ji tikrai nesitikėjo tokio klausimo.

- Tiesa tai ar ne?- paklausiau jos dar kartą.

- Karena, o tiesa, kad per tave nusižudė jauna mergaite?- sudrebėjau ir stipriai sučiaupiau žandikaulį. Jaučiau kaip Taileris įsitempia. Ji mėgavosi mano išraišką.- Tiesa tai ar ne?- pamėgdžiojo mane, su malonumu ji būtu pradėjusi juoktis. Aš tylėjau ir neturėjau ką pasakyti. Aplinkui tvyravo mirtina tyla, tik jūros ošimas įrodė, kad laikas nesustojo.

- Tu tikra kalė,- sušnypščiau ir su šalimais gulėjusiu alaus buteliu apipyliau ją. Ji pradėjo cypti ir trenkė man antausį. Pajutusi burnoj kraujo skonį, palinkau prie jos, čiupau už plaukų ir parverčiau ant smėlio. Ji nesustojo klykti ir skaudžiai įsikabino man į rankas. Trenkiau jai pora antausių ir toliau tąsiau už plaukų. Pyktis kurį visą laiką laikiau prasiveržė. Kažkas nukėlė mane nuo jos ir pastatė ant kojų. Norėjau vėl pulti prie Paulės, bet stiprios rankos sugavo ir neleido ją sumušti.- Paleisk, aš noriu ją užmušti,- stengiausi išsilaisvinti iš stiprių gniaužtų. Anomalija su Kamila padėjo jai atsistoti, Paulė nesustojo verkusi. Jos plaukuose buvo pilna smėlio, ant veido matėsi nagų įdrėskimai. Pajutusi, kad esu vedama tolyn, įtūžis vėl grįžo. Taileris stipriai laikė mane apkabinęs per pečius.

- Paleisk tu mane- sušnypščiau ir nustūmiau jo rankas.

- Kas tau darosi?!

- Ko tu rėki ant manes!- sušukau ir numečiau jo rankas, kurios vėl buvo ant mano pečių.

- Nes tu elgiesi kaip mažvaike,- piktai tarė, niekada nesu mačiusi jo tokio pikto.

- Tai ko tu tasais su ta mažvaike?- nenustojau rėkusi, tik dabar dar ir ašaros akyse pasirodė.

- Ei,- švelniai atsuko į save, lūpą skausmingai tvinkčiojo. Prispaudusi veidą prie jo krūtinės, leidau ašarom redieti.

Būkit geručiai pradžiuginkite mane savo komentarais :>

Aš jums tokį ilga skyriu parašiau ;D

Dešimt dienų

Švelnus bučinys į skruostą privertė sukrusti ir pabusti iš miego platybių. Keletą sekundžių gulėjau nejudėdama ir apsimečiau, kad dar miegu. Tailerio ranka nuslydo žemyn, ties šonkauliais. Pirštų galiukais perbraukė per šoną. Cyptelėjusi, atsisukau į jį.

- Labas rytas Princese,- apdovanojąs nuostabiu bučiniu, atsikėlė iš lovos. Nepatenkinta susiraukiau.

- Ei, kam pažadinai jei nesiruoši likti lovoje?- susidėjus rankas ant krūtinės, šūktelėjau jam. Taileris jau buvo virtuvėje ir barškino puodais. Išsitiesusi per lovą, pasirąžiau. Žvelgiau į lubas ir dar karta permečiau vakarykščius įvykius. Pasišlykštėjus, pasitryniau ranka kaktą. Pyktis ant Lilės jau buvo dingęs, tik kažkur giliai viduje, šlykštėjausi ja. Pokalbis su Tailerio pusseserė buvo kažkoks keistas. Ji elgėsi su manim maloniai, bet akių gilumoj ji į mane žvelgė su kažkokia panieka. Atsidususi išsiridenau iš lovos, atsistojau ant kojų. Kūną dengė tik trumpi Tailerio marškiniai. Pakavojusi nosį jo marškiniuose, užuodžiau gaivius vyriškus kvepalus. Pasijutusi kaip iškrypėlė, sukikenau ir nubėgau į virtuvę.

- Tu turėjai gulėti lovoje,- pamatęs mane, Taileris išgrūdo lauk.

- Taip nesąžininga, tu mane pažadinai, o dabar neleidi būti su tavimi,- eidama į kambarį, bambėjau. Kritusi kryžiumi ant lovos, pasičiupau šalimais gulinti telefoną. Jame buvo daugybe praleistų skambučių ir visi buvo nuo Lilės, tik keli nuo Elizabetos.

- Nesiruošiu su tavimi kalbėtis,- trindama žinutes murmėjau. Viską ištrynusi, surinkau Elzės numerį ir paspaudžiau skambinimo mygtuką.

- Taip,- po kelių signalų pasigirdo žvalus jos balsas.

- Labas sesut,- apsivertusi ant pilvo, pradėjau sukti plaukų sruogą.

- Sveika,- džiaugsmingai sušuko.- Gal einam kavos?

- Am…aš su Taileriu, gal vakare?- mosikuodama kojomis toliau kalbėjau.

- O tu tikrai įklimpai,- sukikeno.- Bet nepamiršk, kad liko vos dešimt dienų ir tada turėsi viską čia palikti,- šypsena buvusi veide dingo. O galvoje skambėjo jos balsas. Tik dešimt dienų, tik 240 valandų, 14400 minučių, 864000 sekundžių ir tada aš turėsiu grįžti į savo tikrąjį gyvenimą.- Eik kur dingai?- kažkur tolumoje girdėjau Elizabetos balsą. Papurčiusi galvą, vėl sutelkiau dėmesį į ją.

- Aš čia,- sušnibždėjau.- Aš tik susimasčiau, kad turėsiu viską pamiršti. Čia susiradau tikrų draugų, kurių niekada neturėjau. Pagaliau radau sau vieta…vieta čia, o dabar man teks viską pamiršti. Taip neteisinga Elzė,- vos neverkdama kalbėjau.

- Žinau mažute, bet toks jau tas gyvenimas, nieko nepakeisi,- ji buvo teisi, likimo nepakeisi nuo jo net nepabėgsi. Bet aš nepasiduosiu, kovosiu, jei reikės aš čia apsigyvensiu. Aišku ne pas Lile…pas Elze. Priversiu ją likti čia ir gyventi su manim. Ji augins vaikelį, o aš dirbsiu barmene. Visada norėjau būti barmene.

- Aš liksiu čia, jūs irgi liksit su manim. Mes trise gyvensim nedideliame namuke, su dideliu židiniu ir gražiais baldais. Kieme bus daug sūpynių, kur pupele galės žaisti. Tu baigsi mokslus, o aš dirbsiu barmene. Vakarais mes žiūrėsime animacinius filmus, kai reikės aš saugosiu mažiuką, kol tu mokysiesi. Tai kaip sutariam?- išpasakojus savo ateities planus, viltingai laukiau atsakymo. Ragelyje pasigirdo švelnus jos juokas.

- Tu tikrai taip neišgyventum,- toliau kvatojosi ji. Norėjau jai iškišt liežuvį, bet prisiminiau, kad mes kalbamės telefonu.

- Tu nori lažintis?- pakilnojau antakius.

- Ne, nes žinau, kad tu pralaimėsi,- erzinamai tarė.- Tu net savo lėkštės nemoki išsiplauti, o ką jau kalbėt, kad barmene dirbsi…

- Aš moku plauti indus,- pertraukiau jos ilgą monologą.

- Sesute, tu taip tikrai neišgyventum,- baigusi kvatotis surimtėjo.- Ar tu nori pasilikti dėl Tailerio, ar dėl draugų? Karina, tu jį myli?

- Aš…nežinau,- atsidusau ir nepatenkinta susiraukiau.

- Mano nuomone tu jį m…

- Gerai ša,- pertraukusi ją atsisėdau. Pastebėjau į durų staktą atsirėmusį Tailerį.- Aš turiu jau eiti susiskambinsim vėliau,- nebelaukusi jos atsako, padėjau ragelį. Susidėjus rankas ant kelių nuleidau galvą. Masčiau ar daug pokalbio Taileris nugirdo. Priėjęs švelniai suėmė už smakro.

- Ei viskas gerai,- pakštelėjo į nosį.

- Tik dešimt dienų,- sukuždėjau.

- Viskas bus gerai, mes sugalvosim ką nors, pažadu,- priglaudė prie saves, uždėjusi rankas ant pečių, stipriai prisiglaudžiau. Galėjau girdėti jo širdies dūžius, jo rankos glostė mano nugarą. Įsikniaubusi į kaklą, pakštelėjau į skruostą.- Aš tau turiu kaiką,- šiek tiek atsitraukęs iš kišenės kažką išsitraukė. Jis laikė jį suspaudęs kumštyje, ir man nerodė. Paėmęs mano delną ištiesė jį ir įdėjo daiktelį. Mano delne buvo nedidelis sidabrinis žiedelis, su nedidele akute jame. Visų pirma pagalvojau, kad jis man peršasi. Širdis pradėjo tankiau plakti, aš nenoriu dar vestuvių.- Noriu, kad jį turėtum.- uždėjęs ant vidurinio piršto žiedelį, pabučiavo.

- O aš maniau, kad tu man peršiesi,- patraukiau per dantį.

- Ženytis tu tikrai dar nenori,- juokdamasis tarė. Pasigirdo skambučio tonas, išsitraukęs iš kišenės telefoną, atsiliepė Taileris.- Nu…su Karena…kur?…kada?…nežinau, pažiūrėsim…mhm davai,- padėjęs ragelį, numetė telefoną ir užgulė visu svoriu.- Dabar aš noriu tik taves.

Ou Gash ;D Pradėjusi rašyti 30 skyrių  maniau, kad su 40-tuoju bus pabaiga. Bet ką tu, nespėjau dar visko parašyti ką norėjau.  Vakar vienai komentatoriai sakiau, kad tęsinį galės išvyst po valandos. Deja neištesėjau pažado tad asmeniškai jos ir kitų kurie tikėjosi atsiprašau :)  Paskutinis dalykas pradėjau rašyti naują istoriją, būtų malonu jei užsuktumėte http://sklerooze.blogas.lt/ Tad viskas dingstu ir leidžiu jums mėgautis skyriumi :) Nepamirškit komentuoti :)

******************************************************************

Praeitis ir paslaptinga pussesere

- Su Karolina susipažinau koledžo laikais. Tada aš buvau nedrąsi, visalaika savo vietoj būnanti mergina. Aš buvau kilus ne iš turtingos šeimos. Tavo mama buvo priešingybė man. Ji buvo drąsi, žodžio kišenei neieškanti jauna moteris. Žinoma, ji turėjo viska ko tik užsigeisdavo. Mes gyvenom viename kambaryje ir po keleto mėnesių tapomgeriausiom draugėm. Jai nerūpėjo, kad aš buvau vargšė ir gavau stipendija. Tavo mama nebuvo auksinis vaikas, bet tai man nerūpėjo. Laiką leisdavom kartu ir kuo toliau tuo labiau aš panašėjau į Karoliną. Vietoj to, kad mokinčiausi, aš laiką leisdavau prabangiose parduotuvėse, o naktis triukšmingose vakarėliuose. Bet kai aš supratau, kad nuo to kenčia mano pažymiai, aš susiprotėjau. Aš atitolau nuo jos. Stengiausi laikytis kuo toliau nuo tavo mamos. Ji suprato, kad man rūpi mano ateitis ir, kad aš neturiu tuo ką turi ji,- jos balsas nutilo, sunkiai nurijau seiles.

- Ir tai istorijos pabaiga?- užkimusiu balsu paklausiau.

- Taip,- ji pažvelgė man į akis.

- Tai kodėl tada per mainų programą aš patekau čia? Nes jei tai likimas, aš tuo netikiu,- lėtai kalbėjau.

- Nėra jokios mainų programos,- nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.- Tavo tėvai pirmus santuokos metus gyveno NewYork’e. Veliau išvažiavo į Londoną ir ten įsikūrė. Prieš kelis mėnesius tavo mama paskambino man ir paprašė, kad priimčiau tave. Ji norėjo, kad aš tave paspausčiau, kontroliuočiau. Ji troško, kad tu bėgtum iš čia po pirmųjų savaičių. Ji norėjo, kad tu nusižemintum ir maldautum, kad tave iš čia pasiimtu,- valydama stalviršį atsainiai kalbėjo. Sėdėjaunejudėdama ir stengiausi viską suprasti. Žiūrėjau į viena tašką ir galvojau kokie vis gi žmonės būna žiaurūs.

- Ką tu padarei, kad jie tavimi taip…taip…nusivylė?- vėl susidomėjus Lilė žvelgė į mane. Pro akis prabėgo paskutinių 3 metų vaizdai. Užsimerkiau, neleidau emocijom paimti viršų. Nuvijau prisiminimus ir susikaupiau ties šia situacija.

- Ką tu gavai mainais už tai?- paslėpusi tikrąją save, atsisukau į ją tokiu pačiu žvilgsniu kokiu prieš keletą minučių ji žvelgė į mane.

- Aš gavau tai, ko trūksta visiem žmonėms,- ciniškai nusišypsojo. Stengiausi sugalvoti ko reikia žmonėms. Laimės, meilės, šilumos, šeimos, draugų. Manau, kad ji laiminga tikrai yra. Meilės turi užtektinai. Šilumos taip pat. Šeimą irgi turi. Draugų irgi manau, kad netrūksta. Man regis tai viskas ko reikia žmonėms.

- Bet tu turi viską ko reikia žmogui,- pavydas šmėstelėjo veide.

- Tai aišku, kad aš turiu viską, bet pati pagalvok, kas skiria mane ir tave. Pagalvok, ko tu turi daugiau už mane,- mintyse nusijuokiau, Lilė turi tobula gyvenimą. Aš nieko neturiu daugiau už ją. Mintyse dar karta permečiau jos pasakojimą. Ji buvo kilus iš neturtingos šeimos.

- Tu tai padarei dėl pinigų?- garsiau nei tikėjausi šūktelėjau.

- Karena, gyventi reikia. Neuždirbu tiek, kad galėčiau išlaikyti šeimą. O ir Patriko verslas nekaip sekasi. Mums pasitaikė puiki proga ir kodėl gi mes turėjom jos atsisakyti,- jos ciniškumas vertė vemt.

- Kaip tu taip galėjai? Dėl pinigų. Aš jus laikiau šeima kokios neturėjau. Tu man buvai pavyzdys, aš norėjau būti tokia pati kaip ir tu. Tobula mama, tobula žmona. Bet tu esi dar žiauresnė, negu mano mama,- pyktis veržėsi pro kraštus. Staigiai atsistojus, išbėgau smarkiai trenkusi durimis. Vėsus vakaro oras privertė mastyti. Nebenorėjau grįžti ten, daugiau niekada. Eidama triukšmingomis gatvėmis, kumščiai buvo stipriai sugniaužti. Nuo šalčio pašiurpo oda ir nukratė drebulys. Nejučiomis atsidūriau prie Elės namų. Nestipriai pasibeldžiau.

- Sveiki, gal Elė yra namie?- pasiteiravau Elės mamos.

- Ne, ji su Benu kine,- maloniai nusišypsojo. Atsisveikinusi nežinojau kur toliau eiti. Pas Elizabeta nenorėjau, nes jai teiktu viską aiškinti. O aš to mažiausiai norėjau. Susistabdžius taksi paprašiau, kad nuvežtu pas vienintelį žmogų kurį norėjau matyti.

- Ei nesitikėjau, kad ateisi,- įleisdamas į vidų, pakštelėjo į kaktą.- Pasikalbėjai su Lile?- linktelėjau, pasijaučiau kaip maža mergaitė, apatinė lūpa pradėjo virpėti.

- Esu žiauriai pikta,- sušnypščiau ir vėl stipriai suspaudžiau kumščius.- Norėčiau ją nudėt savom rankom.

- Ramiau stipruole,- sukikeno jis.

- Tu neįsivaizduoji ką ji padarė,- eidama link jo kambario, kumščiais daužiau sienas.

- Palauk, mes ne vieni,- sugriebęs už rankos, atsuko į save. Žiūrėjau į jį ir klapsėjau akimis.

- Džo mums ir taip niekada netrukdo,- gūžtelėjau pečiais ir išsilaisvinau iš glėbio.

- Tai ne Džo, ji yra…

- Tu su mergina?!- suklykiau.- Žinokis aš pikta ir man labai niežti kumštukus, kam nors trenkti,- pamojavau pirštu jam prieš nosį. Jau įsivaizdavau kaip aš atrodau. Plaukai susivėlė, akys iš pykčio išsprogdintos, kūnas nuo įtamposišsitempęs. Jau įsivaizdavau ką aš padarysiu tai raganai.

- Princese, ji yra mano pusseserė,- nusijuokė jis, suglumusi žiūrėjau į jį. Pasijaučiau kaip kvailė.- Eime supažindysiu,-paėmęs už rankos, nusivedė į svetaine. Ant sofos sėdėjo ta pati mergina su kuria jis šnekėjosi per gimtadieni. Ji buvo graži. Juodi, Ilgi iki juosmens plaukai suteikė žavesio, pilkos akys rodė susidomėjimą, plati šypsena teigė, kad pasitikėjimo savim jai netrūksta. Nuo jos sklido ramybe ir šiluma. Ir prieš ją pasijaučiau kaip baidykle. Ji rankose laikė arbatos puodelį, į nugarą pajaučiau nestiprų stumtelėjimą. Stipriai suspaudžiau lūpas ir susidėjau rankas ant krūtinės. Ilgai žvelgėm viena kitai į akis. Iš jos sklido susidomėjimas, o iš manes pyktis. Nežinojau kodėl aš ant jos siuntu.

- O tu triukšminga,- nutraukusi tylą prabilo. Dar labiau įsitempiau ir nežymiai kilstelėjau smakrą į viršų.- Beje aš Džesika,- atsistojusi nedraugiškai apkabino.

Pyktis

Durų trinktelėjimas privertė atsitraukti vienas nuo kito. Akys nuo ašarų buvo išdžiuvusios. Delnus baisiai perštėjo. Pasistėbusi karštai įsisiurbiau jam į lūpas.

- Eik, ten turbūt Džo,- atsitraukiau ir įstūmiau jį iš vonios. Užsirakinusi, nuslydau durimis ant žemės. Girdėjau kaip jie pasisveikina ir Džo pastabėle, ar mes skerdem vienas kita. Nenorėjau klausytis jų pokalbio, tad pasidėjau smakrą ant kelių. Masčiau ką dabar Taileris apie mane galvoja. Turbūt mano, kad tikrai esu trenkta. Jeigu apsiverkiau nuo jo meilės prisipažinimo. Pažvelgiau į savo rankas, jos atrodė siaubingai. Kraujas sukrešėjas, neįsivaizduoju kaip aš taip sugebėjau susipjaustyt. Atsistojus, pakišau delnus po šiltu vandeniu. Atsidarius spintelę, išsitraukiau žaizdom dezifenkuojantį skystį ir šalimais pasidėjau bintą. Užsipylusi skystį ant žaizdų, susiraukiau iš skausmo. Per kūną pervilnijo skausmo banga.

- Taip tau ir reikia,- sumurmėjau ir toliau laikiaus stipriai įsikabinusi kriauklės. Kai graužimas liovėsi apsiviniojau kairę ranką bintu. Dešinei užteko tik pleistriuko. Išeidama žvilgtelėjau į veidrodį. Atrodžiau siaubingai, atsidusus išėjau iš vonios ir patraukiau garsų link.

- Jūs tikrai mušetės,- pastebėjas mane tarpdurį, nusižvengė Džo.

- Jeigu nepatylėsi, tai patikėk manim, ši rankutė su mielu noru padarytu tarpus tau tarp dantų,- šyptelėjau jam ir priėjau prie Tailerio, kuris buvo atsirėmes į stalą ir stengėsi nesusijuokt.- Aš jau eisiu,- pakštelėjau jam į lūpas.

- Palydėsiu,- nusekė paskui mane. Apsiovusi batus ir pasičiupusi rankinę, dar ilgai žvelgėm vienas kitam į akis. Nenorėjau išeit, norėjau pasilikti ir su juo nesiskirti, bet turėjau su Lile viska išsiaiškinti.- Žinai ką?- prisitraukė prie saves.- Jeigu aš vėliau pas tave atvažiuočiau ir mes ką nors paveiktumėm,- perbraukė man per kaklą, ‘netyčia’ užkliudydamas maikutes šleikutę.

- Aš viską girdžiu!- iš virtuvės pasigirdo Džo balsas.

- Aš tave perspėjau!- sušukau jam.- Aš turiu pasikalbėti su Lile ir paskui…o paskui kaip Dievas duos,- tariau Taileriui ir juokdamasi užverčiau akis.

- Gerai,- sukikeno.- Karena aš tave labai…branginu,- rimtai pasakė.

- Aš tave irgi,- prikandau lūpą, jis pasilenkes stipriai pabučiavo. Bet šis bučinys skyrėsi nuo kitų, atrodo jis visus savo jausmus sudėjo būtent į šį bučinį. Pritrūkus oro atšlijom vienas nuo kitos.- Aš jau eisiu,- alsuodama tariau ir paskutini karta pakštelėjusi į lūpas, išskubėjau į gaivų pavasarinį orą. Išsikvietus taksi, sedėjau mašinoje ir galvojau ką jai pasakysiu. Buvau pikta ant jos, norėjau tuoj pat sužinoti kas čia per velnias vyksta. Sustojus taksi prie namų, sumokėjau vairuotojui ir patraukiau namų link. Žvilgstelėjus pro svetainės langą, mačiau tikrą idilišką šeimą. Jie iš kažko labai smagiai juokėsi. Lilės glėbyje sedėjo Tibe. Paule šalia užsikėlusi kojas ant stalo, o Patrikas  įnirtingai mosikavo rankomis. Pasijaučiau kaip svetima, kaip tikra nepritapelė. Nenorėjau gadinti šio jų momento, bet pyktis paėmė viršų. Pagaliau ir aš viska norėjau sužinoti. Paskui save trinktelėjusios durys, privertė namiškius suklusti. Juokas nutilo, galėjau girdėti tik savo širdies dūžius.

- Lilė galim pasikalbėti?- sustojus tarpdurį svetainės pakviečiau ją. Linktelėjusi, pasikėlė iš savo vietos ir nuėjo paskui mane į virtuve.

- Kas nutiko? Tu taip greitai išbėgai iš boulingo,- ji susidėjusi ant krūtinės rankas, maloniai šypsojosi.

- Taip, nes mano sesuo atvažiavo,- šyptelėjau jai dirbtinai.

- Elizabeta atvažiavo? Kodėl jos nepakvietei čia?- ji klausiamai į mane pasižiūrėjo. Aha prigavau.

- Ji jūsų nepažysta, o antra iš kur tu žinai mano sesers vardą?- jos veida išmūšė raudonis. Mintyse sušukau ‘Yeeees’.

- Aš…jugi…laikrasčiai daug rašo apie tavo šeimą,- pasimetusi kalbėjo.

- Pabaik savo pasakojimą,- atsidusus paprašiau.

- Čia visa istorija, aš pažinojau tavo mama koledže ir tiek,- ji gūžtelėjo pečiais, bet aš žinojau, kad ji meluoja. Jos rankos nejučia pradėjo drebėti ir ji stengėsi tai nuo manes nuslėpti.

- Nemeluok, prašau pasakyk man kas čia darosi,- gana ramiai su ja kalbėjau. Ji atsidusus mostelėjo ranka, kad prisėsčiau ant kėdės. Įsitaisius kedėjo laukiau pasakojimo pabaigos. Ji pasitrynė kaktą ir ieškojo žodžių nuo ko pradėt.

Žodis iš M raidės

- Kur ji?- mindžikuodama New York’o oro uoste, žvalgiausi Elizabetos.

- Ar tu tikra, kad ji pasakė, kad jau yra čia?- Taileris nepatikliai paklausė.

- Taip,- toliau tesiau paiešką. Akys įdėmiai lakstė nuo veido prie veido. Vis ieškodamos tų pažystamų bruožų. Staiga žvilgsnis nukrypo prie juodų, lyg anglis plaukų savininkės. Ji taip pat įdėmiai žvalgėsi į žmonės, tarsi kažko ieškodama. Ji buvo nusisukus, bet aš jaučiau, kad tai ji. Atsisukus, mūsų žvilgsniai susitiko. Nors ji buvo tolokai nuo manes, bet aš jaučiau kaip ji legviau atsikvėpia ir atsipalaiduoja. Pradėjusi eiti link manes, atsisukau į Tailerį. Jis nuoširdžiai pasižiūrėjo, spustelėjas man delną jį paleido ir stumtelėjo link sesers pusės. Ištirpdinus atstumą tarp mūsų puoliau jai į glėbį. Kelias minutes stovėjom apsikabinusios, jaučiau kaip ji tyliai verkia, nesukeldama jokių garsų.

- Kas jis?- atsitraukusi nuo manes, metė žvilgsnį į Tailerį.

- Tai Taileris,- šyptelėjau jai, ji vis dar klausiamai žiūrėjo.- Mano vaikinas.

- Aišku, malonu susipažinti,- nusišypsojo Taileriui, jis atsakė jai tuo pačiu. Lengviau atsidusus prisislinkau arčiau Tailerio ir apsikabinau.

Važiuodami miesto link, mašinoje vyravo nejauki tyla. Taileris buvo visą dėmesį sutelkes į kelią, o Elze rimtai kažką mastė.

- Taigi aš paskambinsiu Lilei ir paklausiu ar tu gali apsistot,- atsisukus į ją šyptelėjau.

- Ką…Ne, aš tikrai negyvensiu su jais,- Elizabeta pasižiūrėjo į mane kaip į pamišelę.

- Kodėl?

- Lilė ir mama geros drauges ir aš tikrai nežadu ten gyventi kur ji galėtų kiekvieną mano ištartą žodį perduoti mamai,- nerūpestingai tarusi, uždėjo rankas ant pilvo.

- Ką?- štai tai kokia visa istorija. Lilė ir Karolina susipažino koledže. Po koledžo jos tapo geriausios draugės. Karolina sugalvojo pašnipinėti savo dukrele. Tai atsiuntė pas savo geriausia drauge pagyventi, kad ji galėtu viska papasakoti mamai.

- Maniau, kad tu žinai,- sunerimusiai pasižiūrėjo į mane.

- Ta…- nepabaigiau sakinio, nes paskutinė minute suvokiau, kad mes ne vienos mašinoje. Metusi žvilgsnį į Tailerį, jis ir toliau įdėmiai žiūrėjo į kelią. Tik kažkas jame pasikeitė.- Nuvešim tave į viešbuti.- atsidusus pasitryniau kaktą. Šiandien visko per daug. Per daug naujienų, per viena diena. Siaubingai siutau ant mamos, o ypač ant Lilės.

- Karena?- pajutau švelnų purtimą už rankos.

- M?- klausiamai pasižiūrėjau į Tailerį.

- Palydėsi seserį?- metė žvilgsnį į Elizabeta. Linktelėjusi išlipau iš mašinos, stipriai apkabinau Elze.

- Vėliau paskambink,- atsisveikindama spustelėjau jai ranką. Įlipus į mašina pamojavau jai ir užsisegiau saugos diržą.

Įėjusi į Tailerio buta, nusispyrusi sportbačius, kritau aukštielninka ant sofos. Taileris priklaupes šalimais, nubučiavo veidą.

- Baik,- juokdamasis stengiaus išvengti jo bučinių. Sukikendamas, pakėlės mano galvą padėjo ant savo kelių. Patogiai įsitaisius, pasiėmiau šalimais gulinti televizoriaus pultelį. Perėjus kanalais, sustojau ties MTV. Pajutusi burnoje siaubingą troškulį, pasikėliau ir nubėgau į virtuve. Išsitraukusi iš šaldytuvo apelsinų siulčių, įsipyliau į stikline. Linguodama palei ritmą, ėjau link svetainės.

- Princese, aš tave myliu,- Tailerio balsas privertė sustot vidurį svetainės. Stikline iš rankų nejučia išslydo, o akys prisipildė ašarų. Jis pašokes ant kojų, pripuolė prie manes. Atsiklaupusi ant kelių rinkau šukes. Per ašaras nieko nematydama, susipjausčiau rankas.

- Kas yra?- papurtės už pečių, paklausė Taileris. Papurčiusi galvą, atsistojau ir nuėjau į vonia. Ašaros bėgo skruostais, o kraujas nuo rankų krito ant žemės. Iš paskos atėjas Taileris, stipriai apkabino.- Ką aš padariau?- girdėjau paniko jo balse. Kūkčiojimas prasiveržės iš burnos, privertė dar stipriau įsikibti į jo marškinius.

- Tu viska sugadinai,- per ašaras išlemenau žodžius.

- Kodėl?- jis atitraukė mane nuo saves ir įdėmiai pažvelgė į akis. Jis buvo įskaudintas, mačiau tai jo akyse. Bet jo skausmas nublanksta prieš manąjį. Tas sakinys maloniai sudrebino širdį. Privertė pasijusti mylimai, bet kartu ir primindamas, kad aš to nenusipelniau.

- Daugiau niekada nesakyk žodžio iš M raidės,- pagrasinau.- Jeigu dar karta tai pasakysi, tarp mūsų bus viskas baigta,- sušnibždėjau, jis dar kažką norėjo pasakyti. Piktai pažvelgiau į akis, jis linktelėjo.

- Gerai,- pakštelėjas į kaktą, priglaudė prie saves.

Balti pagaliukai ir koledžo draugės

- Nagi eime į boulinga,- Tibė nesustojo zyzus ir tempusi mane už rankovės.

- Maže, aš tikrai labai pavargusi,- ištraukusi iš Tibės kumštukų ranką, pasitryniau akis. Ji toliau zyzė ir maldavo, kad eičiau su ja pažaisti kažkokį boulingą. Gėda buvo prisipažinti, kad aš net

neįsivaizduoju kas tai yra ir ką ten reiks daryti.

- Prašau, bus labai smagu,- pažiūrėjo į mane maldaujamu žvilgsniu. Atsidusus, kryžiumi kritau į lova.

- Man reikėtu skirti Nobelio premija, už gerus darbus,- ironiškai tariau.

- Tu pati geriausia,- sukrykštė ji.

- Eik ruoštis kol nepersigalvojau,- stumtelėjau ją link durų. Uždarius duris, patraukiau link spintos. Išsitraukiau džinsinius šortukus ir paprasta baltą maikutę su mikimauzu. Apsirengusi, su juodu pieštuku apvedžiojau akis ir kelis kartus perbriaukiau tušu. Patepusi lūpas balzamu, perbriaukiau šepečiu per plaukus ir nuskubėjau laiptais į apačia. Lipdama laiptais, vos kaktomuša nesusidūriau su Patriku.

- Kur taip skubi?- pakedeno man plaukus.

- Į boulinga,- atkirtau.

- Gal atsirastų vietos dviems senukams?- paklausė jis.

- Žinoma, kodėl gi ne,- juokaudama tariau.

- Mieloji, jau žinau ką veiksim,- priėjas prie Lilės pabučiavo į skuostą. Ji rūšiavo produktus į šaldytuvą.

- Ir ką gi?- ji atsisukus akinamai jam nusišypsojo. Gražu buvo į juos žiūrėti. Jų akys iš meilės vienas kitam visada žiba. O kai Patrikas ją pabučiuoja. ji kaip maža mergaite kikena.

- Jie tikrai niekur su mumis neis,- bedė pirštu į tėvus Tibė.- Gėdos jau užtektinai prisidariau. kai aną kartą jie pradėjo šokti per The Beatles dainą “Yesterday”.

- Mieloji mes pažadam, kad šį kartą tau gėdos nepadarysim,- sukikeno Lilė.

- Jums negalima,- numykė Tibė ir į mane maldaujamu žvilgsniu pažiūrėjo. Gūžtelėjau pečiais ir pusė lūpų šyptelėjau. Maniau, kad jie tikrai niekur su mumis nevažiuos. Bet ką tu, Lilė jau viršuj ruošiasi.

- Garantuoju, kad jie tau tiek gėdos pridarys, kad tu bijosi ir į gatve išeiti,- eidama link mašinos, debtelėjo Tibė. Nusijuokusi patraukiau paskui ją.

***

Garsi muzika, laimingų žmonių šnekesiai. Krykštaujančių vaikų juokas. Šešios linijos, viename gale, sustatyti dešimt baltų pagaliukų tik jie storesni ir panašūs į butelius. Kitame gale žmogus ridena kamuolį, tik manau, kad kamuolys sunkus. Pasigirta laimingas šūksnis, kai kamuolys numuša visus pagaliukus. Pakėliau vieną antakį, nejaugi tai viskas. Tai čia yra boulingas? Aš įsivaizdavau visiškaip kitaip.

- Štai užsidėk šiuos batus,- Lilė man į rankas įbruko sportbačius. Jau įsivaizdavau kiek žmonių šiuos batus devėjo. Suraukusi nosį, nepatenkinta apsimoviau batus.

- Na tai ką, pradedam,- pasitrynė rankom Patrikas. Jis paėmė į rankas oranžinį kamuolį, priėjas prie linijos tai yra prie takelio. Netoliese nugirdau kaip moteris aiškino vaikui, kad reikia paimti kamuolį, prieiti prie takelio ir ridenti link kėglių, link tų baltų pagaliukų.

- Karena tavo eilė,- užsigalvojus, nepastebėjau kaip Patrikas numušė visus kėglius. Priėjusį prie kamuolių, išsirinkau violetinį. Nemaniau, kad jis toks sunkus. Šiaip netaip nusinešus link takelio, užsimojau ir kiek turėjau jėgų paridenau kamuolį. Na nepavadinsi tai ridenimu, nes kamuolys su trenksmu atsitrenkė į grindinį ir nuridėjo už takelio.

- Vau, čia tau ne krepšinis,- pasišaipė Patrikas, susigėdus prikandau lūpa ir prisėdau šalia Lilės.

- Viskam būna pirmas kartas,- man į ausį sušnibždėjo ji ir atsistojus nuėjo prie takelio. Man nepatinka šis žaidimas, labai nepatinka. Koks įdomumas ridenti kamuolį link pagaliukų? Ir džiūgauti kai juos numuši?- Karena, eime su manim nupirkti gėrimų,- pašaukė mane Lilė. Linktelėjusi nuėjau paskui ją. Priėjusios barą, Lilė užsakė gaiviųjų gėrimų. Pasirėmusios į baro stalviršį laukėm kol mergina paruoš gėrimus.

- Tu niekada nesi žaidus boulingo,- nutraukusi tyla prabilo ji. Numojusi ranka nusijuokiau.

- Ne nesu,- pasijuokiau pati iš saves.- Mes nesilankom tokiose vietose, mums negalima.- prisipažinau jai.

- Aš seniai norėjau tau pasakyti, bet aš pažinojau tavo mama,- įsitempiau ir įdėmiau įsiklausiau į jos žodžius.- Mes mokėmes viename koledže, buvome geros draugės ir…

- Mama?- iš kažkur išdygo Paulė. Ji nustebusi pasižiūrėjo į Paule.

- Paulina. aš maniau, kad tu pas Anomalija,- nesiklausiau jų dialogo. Galvoje skambėjo Lilės žodžiai. Jie man kaip aidas skambėjo galvoje. Jie vis platėjo ir platėjo, tarsi norėdami sprogti. Nesupratau kas čia darosi. Pirma, tėvas yra akcininkas mokyklos kurią aš lankau. Antra, Lile ir mama buvo geros koledžo draugės. Norėjau išgirsti pasakojimą, bet tik dabar pastebėjau, kad Lilė jau nuėjusi. Žvilgsnis klaidžiojo po visą patalpą. Visi šie žmonės, visi jų balsai ir visa ši patalpa, spaudė mane. Šios sienos ir tas žmonių linksmumas mane dusino. Norėjau dingti iš čia.

- Princese,- sodrus balsas pažadino iš minčių.

- Apkabink mane,- paprašiau, stiprios rankos tuoj pat priglaudė prie saves. Įsikniaubus į jo marškinius, vis dar paklaikiusiai žiūrėjau į toli.

- Karena tau skambina,- priėjusi Tibė įbruko man į rankas telefoną. Nepažiūrėjus kas skambina atsiliepiau.

- Klausau

- Aš New York’e, atvažiuok mane paimti.

Savanaudis

Žvelgdama pro langą mačiau kaip stiprus vėjas laužo medžių šakas, šluoja viską kas pasitaiko. Sunkūs lietaus lašai krenta ant žemės. Kai kur pasigirsdavo garsus griaustinis. Nuo tokio oro norėjosi gūžtis ir sedėti susisupusi į anklodę, su karštu puodeliu kakavos. Vaikystėje kai pamatydavau tokį orą. Galvodavau, kad Dievas pyksta ant manes. Nuo to laiko stengdavausi būti gera. Neišlieti arbatos puodelio, nesusitepti sukneles ar valgant sausainius, nepritrupinti ant brangaus kilimo. Tada galvodavau, kad pasaulis sukasi aplink mane. Bet aš klydau. Pasaulyje yra daugybe žmonių, kurie gyvena blogiau už mane. Staiga visos šviesos užgeso ir tai privertė mane dar labiau įsisupti į anklodę. Dabar gailėjausi kodėl nepriėmiau Lilės kvietimo, važiuoti pas jos tėvus. Visiška tamsa baugino ir kėlė šiurpą. Galvoje ėmė skambėti baisios istorijos, apie vaiduoklius ir maniakus. Neįstengiau pasikelti ir nueiti į virtuve pasiimti žvakių. Taip ir sedėjau visiškoje tamsoje, prie saves spausdama pagalvę. Kol nepasigirdo stirpus beldimas į duris. Viduje tūnodami visi saugos instinktai atsibudo. Kol masčiau ką daryti, beldimas nesiliovė. Išsilaisvinusi iš anklodės, atsistojau. Stovėjau kol akys visiškai apsiprato su tamsa. Pastebėjau ant staliuko vazą su dirbitinom gėlėm. Ištraukusi gėles, paėmiau ją į rankas. Truputėlį pakilnojusi vazą, masčiau kokias pasekmes tas daiktas padarytu. Stengdama nesukelti jokių pašalinių garsų, patyliukais ėjau link durų. Širdis pašėlusiu greičiu plakė, adrenalinas pulsavo venose. Skausmas nukrates per kūną, privertė sustoti ir minutėliai atsiremti į sofos atlošą. Cyptelėjusi, pasimasažavau mažąjį kojos pirštelį. Prakeikusi baldus ir New York’o orus, priėjau prie durų. Vienoje rankoje laikiau vazą, o su kita atrakinau duris. Staigiai atsitraukiau nuo durų. Nespėjusi sureguoti, jau buvau prispausta prie sienos.

- Ar tu nesveikas?- kaip beprotė suklykiau ir išsilaisvinau iš Tailerio glėbio.

- Aš barškinaus, bet niekas neatidarė,- uždėjo rankas ant liemens.- Kam tau ta vaza rankoj?- pakėlė antakį.

- Tu barškinais kaip koks maniakas,- susidėjau rankas ant krūtines ir patempiau apatinę lūpą.

- Nes lauke lyja ir aš norėjau kuo greičiau pabučiuoti savo merginą,- pakštelėjo į nosį.

- Tu mane velniškai išgąsdinai,- numykiau, Taileris prisitraukes prie saves apkabino ir raminai glostė plaukus. Stipriai plakusi širdis, nurimo, kūnas atsipalaidavo. Tolumoje girdėjosi graustinio garsas. Kartkartėmis žaibas nušviesdavo namus.

- Reikia žvakių,- sumurmėjau ir pasistiebusi pakštelėjau jam į lūpas.

- Palauksiu svetainej,- išsilaisvinusi iš jo glėbio, patraukiau į virtuvę. Čiupinėdama daiktus, ieškojau reikiamo stalčiaus. Suradusi, pasiėmiau porą žvakių ir patraukiau į svetaine. Uždegusi žvakes, padėjau ant stalo. Patogiai įsitaisius Tailerio glėby, pakėliau akis į jį ir šyptelėjau. Jame mačiau kažką…švelnaus ir tuo pačiu atstumiančio. Tai buvo kažkoks mišinys. Bet negalėčiau nuo jo atsitraukti, negalėčiau dabar atsikelti ir išeiti.

- Tu šiandien kažkokia susimasčius,- pakreipes galvą įdėmiai į mane įsispitrojo. Tarsi ieškotu mano veide atsakymų.

- Tiesiog…- atsidusau.- Mano sesuo nėščia ir mano tėvas, jis supyko. Žodžiu, jai dabar didelė depresija. Pasikviečiau ją čia, gal ji atvažiuos,- nunarinau galvą.

- Tau ji labai rūpi,- įsikniaubė į mano plaukus ir pabučiavo į kaklą.

- Mhm, ji svarbiausia man,- sukuždėjau. Norėjau dar pridėt, kad be jos aš daugiau nieko neturiu. Bet susilaikiau. Nenorėjau dar pasakoti apie savo šeimą.

- Maniau, aš tau svarbiausias, o dabar turėsiu tavim dalytis su tavo seserim,- tyliai sukikeno ir įkando į petį.

- Savanaudis,- nusijuokiau ir nustūmiau jo galvą nuo savo kaklo. Įsisiurbes į lūpas užgulė visu svoriu. Jo rankos keliavo mano liemeniu. Lūpos braukė per kaklą. Milijonai malonių šiurpuliukų keliavo per kūną. Norėjosi sustabdyti laiką, kad ši akimirka niekada nesibaigtu. Suradusi jo lūpas stipriai pabučiavau, pasidavėm kūniškėm malonumam.